Uždarymas. XVIII amžius

Rusų valdžiai apkaltinus vienuolius parama 1863 m. sukilėliams, 1864 m. vienuolyną įsakyta panaikinti, bažnyčią uždaryti. Parapijiečių ir žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis bažnyčią pavyko išsaugoti, bet vienuolynas buvo uždarytas. Carinėse įstaigose ilgai buvo sprendžiama, kam pritaikyti vienuolyno pastatus. 1874 m. galiausiai parengtas pastatų pritaikymo planas ir jų remonto sąmata. Buvusio vienuolyno dalyje numatyta įkurdinti kleboniją, noviciate įrengti stačiatikių dvasininkų būstą. Kol biurokratai susirašinėjo, rengė, derino projektus, stačiatikių dvasininkas pasistatė namus miestelyje, ir jam numatytas patalpas – noviciatą – 1887 m. įsakyta nugriauti. Tais pačiais metais paskelbtos varžytinės siekiant parduoti kai kuriuos vienuolynui priklausiusius ūkinius trobesius ar jų statybines medžiagas. Svirną ir griaunamo noviciato liekanas nupirko bažnyčios klebonas. Iki šiol šventoriaus galerijos pietų pusės sienoje kaip savotiškos dekoratyvinės puošmenos išliko nugriautos mokyklos pirmo aukšto šiaurinės sienos, užmūrytos statant galeriją, taip pat langų, nišų angos, skliautų atramų liekanos. 

Buvo nugriautas ne tik noviciatas, bet ir atokiau nuo ansamblio stovėję ūkiniai trobesiai: vandens malūnas ir užtvanka, bravoras, vežiminė, daržinė ir kiti pastatai; galų gale nusekus tvenkiniui, išdžiūvo daržai, sunyko bažnyčią, vienuolyną ir šventoriaus kiemą juosęs vaismedžių sodas.