Šv. Sebastijonas

XVII a. pirmojoje pusėje nutapytas pasimokiusio nežinomo Lietuvos dailininko. Tai veikiausiai buvęs senojo altoriaus titulinis paveikslas. Jame vaizduojamas prie medžio pririštas ir žudomas pirmasis krikščionių šventasis kankinys. Kompozicija į viena jungia daug nevienalaikius istorijos įvykius primenančių personažų. Šventasis vaizduojamas visu ūgiu, iš abiejų jo šonų – ietimis, strėlėmis, alebardomis ginkluoti romėnų kareiviai. Tarp jų matyti viena iš šventojo globotų neturtingų Jeruzalės bendruomenės našlių, taip pat vienas iš žydų sinedriono narių, neteisingai apkaltinusių šv. Steponą piktžodžiavus Dievui. 

Plastinė struktūra statiška, vyrauja esminiai vienfigūrių kompozicijų principai, XVII a. dailei būdingas „vidinis pasyvumas“. Lankus įtempusių, į šventąjį strėles nutaikiusių kareivių „pasyvumas“, simbolinė skrendančio angeliuko figūrėlė, „vidinės įtampos“ raiškos stoka atspindi vietinio meninio mąstymo tradiciją.

Laikomas vienuolių chore.