Šv. Pranciškaus altorius

Altoriaus pirmo tarpsnio centre įkomponuotas titulinis paveikslas „Šv. Pranciškaus ekstazė“ su aptaisais, o tarpsnio šonuose, tarp piliastrų ir kolonų, ant plastiškų formų postamentų, pastatytos lengvai atpažįstamos garsių pranciškonų šventųjų skulptūros: kairėje vaizduojamas šv. Bonaventūras, dešinėje – šv. Liudvikas. Šie šventieji pranciškonų ir bernardinų bažnyčių dekore dažniausiai vaizduojami poroje.

Spėjama, kad šv. Pranciškų vaizduojantis paveikslas nežinomo Lietuvos dailininko nutapytas XVII a. pirmojo ketvirčio pabaigoje ir jau kabojo altoriuje iki bažnyčios pašventinimo. Vaizduojamas vienas iš šv. Pranciškaus regėjimų: priklaupęs, ekstazės apimtas šventasis žvelgia į danguje jam pasirodžiusius Švč. Dievo Motiną ir Viešpatį Jėzų. Virš šventojo, kiek į kairę nuo vertikaliosios ašies, pavaizduoti didžiulį kryžių laikantis Jėzus Kristus ir Švč. Dievo Motina. Jų figūros sukomponuotos beveik taip pat, kaip italų dailininko Corregio (1490–1534) ar ispanų dailininko Alonso Cano (1601–1667) Noli me tangere paveiksluose. Kompozicijos pusiausvyrai svarbi mažų susiglaudusių angeliukų pora apatiniame kairiajame paveikslo kampe ir klūpantis angeliukas dangaus fone dešinėje. Apatinėje paveikslo dalyje, dešinėje pusėje, celės interjerą primena nutapytas langas, pro kurį atsiveria šviesaus panoraminio peizažo fragmentas su vandens ruožu, pastatais, kryžiumi ir koplytėle ant kranto.

Antro tarpsnio centre, apjuostas puošniu baldakimu, įtaisytas šv. Klarą vaizduojantis tapybos darbas. Tarpsnio šonuose įkomponuotos angelų skulptūrėlės su atributais rankose: kairysis angelas laiko bernardinų vienuolio virvę su trimis mazgais, dešinysis – rožinį. Retabulas viršuje užbaigtas dekoratyviu skydu, papuoštu riestėmis ir reljefu, vaizduojančiu Apvaizdos akį, supamą angelų galvučių ir debesėlių.

Šv. Klaros paveikslas tapytas nežinomo vietinio dailininko, matyt, XVIII a. antrojoje pusėje. Iki maždaug 1827 m. čia kabojo Rožinio Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Paveikslai sukeisti logiškai: šventoji buvo tiesioginė šv. Pranciškaus sekėja, mokinė ir globotinė. Ji vaizduojama besimeldžianti prie nedidelio altorėlio; atpažįstama iš individualaus atributo – monstrancijos, pastatytos ant altorėlio. Už aukštos vienuolyno mūro sienos matyti Asyžiaus Šv. Damijono bažnyčios su bokštais fragmentas. Kompoziciją paįvairina kairiajame apatiniame kampe nutapytos dviejų mažyčių angeliukų figūrėlės.