Tapyba
Paveikslo formatas – vertikalus stačiakampis, viršuje užbaigtas taisyklingu lygiai pusės apskritimo lanku. Paveiksle pavaizduota Švč. Dievo Motina su Kūdikiu ant rankų. Šis atvaizdas spinduliuoja taurumu, dvasiniu susikaupimu. Kūdikis pavaizduotas trimis ketvirčiais pasisukęs į Motiną, dešinę ranką ištiesęs laiminti, kairėje rankoje, prispaudęs prie kūno, laikantis Šventąjį Raštą. Bendriausia prasme tai šiek tiek modifikuotas Hodegetria ikonografinio tipo atvaizdas.
Paveikslas priklauso prie tų retesnių LDK tapybos pavyzdžių, kuriems būdinga simbolinė bizantinės tradicijos ikonos vaizdo struktūra ir raižytas auksuotas fonas. Ramaus ritmo statiška kompozicija monumentali ir labai tiksli. Vidinę Dievo Motinos rimtį labiausiai atspindi ramaus, susikaupusio kanoninių bruožų veido (labai pailgintas ovalas, didelės migdolinės akys, aiški siauros nosies, pereinančios į antakius, linija, mažytė burna) išraiška, švelnus, savaip gležnas rodomasis dešiniosios rankos judesys ir jautriai Kūdikį apglėbusios kairiosios rankos padėtis. Panašios nuotaikos vaizduojamas ir Kūdikis, ramiai sėdintis ant Motinos rankų.
Paveikslas kelis kartus pertapytas. Paskutinį kartą nežinomo dailininko profesionaliai atnaujintas XIX a. antrojoje pusėje. Galimas dalykas, kad jo koloritas, tapysena ir ypač veido toninis modeliavimas labiausiai pakito būtent per paskutinę restauraciją, nes paveiksle atsirado kai kurie spalvinių derinių, nebūdingų XVII a., ypač rytietiškos pakraipos tapybai, o veidais tapo pernelyg nuglaistytas ir net iš dalies primenantis lakuotas oleografijas. Kitą, blankesnį ir ne tokį gryną, atspalvį įgijo ir visos kadaise buvusios labai taurios, sodrios, tarsi iš vidaus švytinčios spalvos, matomos nuėmus raižytą foną dengusį audinį ir aptaisus. Dievo Motina tradiciškai pavaizduota apsigobusi tamsiai mėlynu juosvai žalsvo atspalvio maforijumi, apvedžiotu šviesiai ruda aukso atspalvio juostele, ir apsivilkusi tamsiai raudona tauraus atspalvio tunika. Atsilenkęs maforijaus kraštas atveria švelnios alyvinės spalvos šilkinį pamušalą, gražiai derantį prie plonų balkšvų ir žalsvai gelsvų Kūdikio drabužėlių. Nepaisant atnaujinimų, matyti autentišką tapybą buvus keliasluoksnę, glotnaus pobūdžio, dengtą gelsvai pilkšvo atspalvio laku, suteikiančiu skaidrumo ir spalvinio vieningumo.
2003 m. paveikslą ėmus restauruoti Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno vertybių restauravimo centre ir nuėmus paveikslo aptaisus, paaiškėjo, kad aplink Dievo Motinos atvaizdą išlikęs XVI–XVII a. LDK dailei būdingas auksuotas kreidiniame grunte raižytas reljefinis fonas.
