Kryžiaus kelias ir Šventųjų laiptų koplyčia

Viena svarbiausių Tytuvėnų sakralinio ansamblio sudedamųjų dalių yra Kryžiaus kelias su Kristaus laiptų koplyčia. 1771–1778 m. sukurta Kryžiaus kelio stočių galerija su 25 tapytomis ir 14 gipsinių horeljefinių kompozicijų, 1775–1778 m. šventoriaus centre pastatyta Kristaus laiptų koplyčia.

Tytuvėnų Kryžiaus kelio stočių ir Kristaus, arba Šventųjų, laiptų ansamblis atspindi, viena vertus, bernardiniškojo pamaldumo Kristaus kančiai tradiciją, kita vertus, potridentiniu laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) paplitusią naują piligrimystės formą – Kalvarijų, arba Naujųjų Jeruzalių, lankymą ir apvaikščiojimą. Kalvarijų steigimo tradicija Lietuvoje išsilaikė iki XIX a. vidurio.

Įrengtos kalvarijos, arba Naujosios Jeruzalės, – į vietinį kraštovaizdį tarytum perkeltos šventosios Jeruzalės vietos. Maldininkai – dauguma jų negalėjo nuvykti į Šventąją Žemę, – lankydami kalvarijose Kryžiaus kelio stotis, tarsi tiesiogiai keliauja su savo Viešpačiu Kančios keliu.

Daugelis Europos Kryžiaus kelio ansamblių įsteigti po vienuolių piligrimystės į Šventąją Žemę. Vienuoliai, Jeruzalėje apvaikščioję šventąsias vietas, iš ten atsigabendavo šventosios žemės ir įvairių relikvijų, kurias išdėstydavo steigiamose Naujosiose Jeruzalėse. Tytuvėnų Kryžiaus kelias įsteigtas po bernardino Antano Burnickio (1715–1770) kelionės į Šventąją Žemę XVIII a. antrojoje pusėje. 1765 m. iš Jeruzalės į vienuolyną grįžęs A. Burnickis parsigabeno iš kriauklelių sukurtus žymesnių Jeruzalės ir Šventosios Žemės krikščionių šventovių modelius, du kryžius ir šventosios žemės, kuri, statant Kryžiaus kelio stotis, buvo suberta po stiklo gaubtais šalia stočių atvaizdų.

Didžiosiose Vilniaus ir Žemaičių kalvarijose stengtasi topografiškai kuo tiksliau perteikti realias Jeruzalės Kristaus kryžiaus kelio vietas, o Tytuvėnuose Kryžiaus kelias daugiau vaizduojamas per dailės kūrinių siužetus. Tai būdinga vienuolynų kiemuose įrengtiems Kryžiaus keliams.