į pirmą puslapį

Bernardinų vienuolyno ansamblis

Architektūra

Iki šių dienų išlikęs Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis – vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jo architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai.

XVII a. pirmosios pusės statybų etapą šiandien primena iš esmės nepakitęs bažnyčios tūris: šventovė trinavė, bazilikinio tūrio, su itin ilga ir didele centrinės navos aukščio ir pločio presbiterija, užsibaigiančia trisiene apside. Presbiterijoje įrengtas dviejų aukštų vienuolių choras; į antrą choro aukštą yra du įėjimai – iš vienuolyno antro aukšto ir įviji laiptai iš pirmo presbiterijos aukšto. Tokia erdvi dviaukštė presbiterija Lietuvoje – retas dalykas. Vienuolių choras antrame presbiterijos aukšte laiptais taip pat sujungtas ir su pirmame aukšte įrengta zakristija.

Ansamblis pradėtas statyti Lietuvos architektūroje vis dar vyraujant gotikai. Tai matyti iš gotikinių formų ir medžiagų: netinkuotų raudonų plytų eksterjero mūro, sutvirtinto lauko riedulių intarpais, aukštų arkinių presbiterijos langų su masverkais, smailios triumfo arkos, skiriančios presbiteriją nuo navos, navas dengiančių kryžminių skliautų, nežymiai smailėjančių sąramų skliautų, puošnių žvaigždinių presbiterijos ir refektoriaus skliautų, aukšto bažnyčios stogo.

Renesanso įtaka matyti šoniniuose bažnyčios ir vienuolyno fasaduose: pusapskričiai langai, sieniniai dorėniniai piliastrai tarp bažnyčios langų, raudonų plytų sienoms dekoratyvumo teikiantys tinkuoti ir baltai apdažyti apvadai, masverkai, durų portalai, karnizai, frizai, vienuolyno išorės sienų nišos. Bažnyčios ir ypač vienuolyno sienos storos, kai kur siekia nuo 1,36 iki 1,80 m – tai būdinga vietinei Lietuvos architektūrai. Dėl sienų storumo sakralinius pastatus neretai būdavo galima panaudoti ir gynybai. Išliko reta, originali aukšto bažnyčios stogo konstrukcija – sudėtinga, bet tvirta statramsčių, skersinių ir įstrižinių atramų, spyrių sistema.

Bemaž nepakitęs vienuolyno pastatas – puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys. Tai dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos, sudarantis nedidelį kluatrą – uždarą stačiakampį kiemą. Pirmame aukšte priešingus vienuolyno galus, kluatrą, presbiteriją bei zakristiją ir lauką jungė palei pietinę bažnyčios sieną sumūryta galerija su įstiklinta arkada. Vienuolyne išliko senoji vienpusė koridorių sistema; dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kluatrą.

Prie vakarinio bažnyčios fasado šiaurės vakarų kryptimi XVIII a. pristatytas uždaras stačiakampis šventoriaus kiemas su arkadinėmis galerijomis, skirtomis kryžiaus keliui įrengti. Arkadose nutapytos ir nulipdytos 39 Kristaus kryžiaus kelio stotys. Kiekvienoje stotyje įmūryta po žiupsnelį iš Jeruzalės parvežtų žemių.

Šio aptverto šventoriaus centre stovi Kristaus laiptų koplyčia, kurioje įrengta Šventųjų laiptų – Poncijaus Piloto rūmų laiptų, – šv. Elenos atvežtų iš Jeruzalės į Romą, kopija. Koplyčia nedidelio tūrio, originalių formų, ji, kaip ir originalioji, turi 28 pakopas. Jomis maldininkai, apmąstydami Kristaus kančią, keliais kopia aukštyn. Paralelinis laiptų maršas skirtas maldininkams nusileisti. Koplyčios interjero akcentas – Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus altorius.

Koplyčia su Kryžiaus kelio stočių galerija yra vienintelis iki šių dienų Lietuvoje išlikęs bernardiniškojo Kryžiaus kelio stočių ansamblis.

aukstyn